O tai dabar taip visą gyvenimą?

Nebespėju kiekvienam blogo skaitytojui asmeniškai atsakinėti, kad “Taip, dar sportuoju, ir netgi su didesniu užsidegimu, nei pradžioje“. Todėl štai naujas įrašas.
Ačiū visiems už palaikymą.
Ypač dėkoju draugui Timui, kuris prieš porą savaičių mane sutikęs paklausė, kuris čia tas skruostikaulis man matosi. Ir iškart nuramino, kad nieko nesimato – normalus gražus blizgantis sotus žandas ir tiek.
Bet skaičiai rodo ką kitą – šiandien ryte 76,5 kg. O tai reiškia, kad šeši kilogramai ėmė ir susinaikino. Šioks toks paradoksas – dar niekada gyvenime taip sočiai ir dažnai nevalgiau, kaip pastaruosius du mėnesius, ir dar niekada po mokyklos baigimo nesvėriau tiek mažai.
Kolegos ir artimieji dažnai su užuojauta klausia, “o tai kiek tu čia laiko taip ruošiesi maitintis ir sportuoti?“ Labai keista, nes pvz anksčiau tai kažkaip nerūpėdavo ir niekas nesiteiraudavo “o tai dabar visą gyvenimą tau taip ir reikės rūkyt ir į barus vaikščiot, ane?“
O štai ir pamokanti istorija:
Užvakar spaudžiau štangą plačiai nuo krūtinės. Padariau pirmą priėjimą užsidėjęs po 5kg ant abiejų galų, antrą su po 10kg, dar du priėjimus su po 12,5Kg (čia buvo daugiausia, su kiek iki tos dienos kada nors buvau daręs). Ir tada ėmiau dvejoti, ar saugiai padaryti paskutinį priėjimą su tokiu pat svoriu, ar mėginti imti rekordą su po 15. Ir čia buvo mano klaida – nereikėjo abejoti. Reikėjo tiesiog tikėti savimi. Visgi atsiguliau užsidėjęs po 15, nusikėliau, išspaudžiau penkis kartus, pailsėjau iškėlęs štangą, tada jau drebėdamas tokius pusinius šeštą ir septintą išstenėjau, lukterėjau, kol prašviesės akyse, ir pradėjęs spaust paskutinį aštuntą supratau, kad niekaip, na tiesiog niekaip ne tik kad neištiesiu rankų iki galo, bet net ir iki laikiklių nepasieksiu. Kurmi kurmi, galvoju, ką dabar daryt. Šaukt kažkaip nepatogu, aplinkiniai kažkodėl apsimeta, kad nemato, vienas treneris tikrinasi feisbuką, kitas maloniai šnekučiuojasi su merginomis kitame salės gale. O mano gyvenimas tai jau link pabaigos juk. Nieko geresnio nesugalvojau, tik pasidėti štangą ant krūtinės ir pamėginti atsisėsti. Po poros bandymų įsitikinau, kad presas dar nėra tiek gerai ištreniruotas. Dar po kelių sekundžių sumečiau, kad reikia nuridenti štangą žemyn link pilvo. Atsisėsti vis tiek nepavyko, bet bent jau oro įkvėpti gavau. Tada nustūmiau ją dar žemiau ir tada jau atsisėdau. Uf! Pavyko išgyvent.
Tai štai, eilinį  kartą įsitikinau, kad jei galvoji, kad tu gali, ir jei galvoji, kad negali – abiem atvejais esi teisus.
Bet bent jau žinau, kad kitą savaitę iškelti šitą svorį bus vieni niekai.
Beje, jei kam nors juokingi mano kilnojami svoriai, tai linkiu sėkmytės. Aš sportuoju ir treniruojuosi vadovaudamasis Rūtos (Meilutytės) principu – vienintelis mano varžovas esu aš pats. Viskas ko siekiu, tai pagerinti vakarykštį savo paties rezultatą. Toks požiūris labai padeda ir motyvuoja bei padeda nekreipti dėmesio į aplinką.
Dar daug ką turiu papasakoti – per tą mėnesį, kol nerašiau, mačiau galybę juokingų epizodų. Pvz senukai ir senutės, kurie ne sportuoja, o paprasčiausiai supasi ant treniruoklių ir maloniai šnekučiuojasi. Arba keisti tipai, kurie atslenka tiesiai iš baseino su tapkutėmis ir dar šlapiais šortais, griebia sunkiausius hantelius ir išsiriesdami tampo juos. O dar buvo toks vienas geras – susikišęs rankas į kišenes ėjo sau lengvu žingsneliu ant bėgimo takelio kramtydamas gumą. Bet gal tiek jau to – užteks.

O o .

Kad ėmė smukti kelnės, pastebėjau savaitgalį, o šiandien ryte segdamasis diržą pamačiau, kad nebėra kur labiau susiveržti. Beje, paltą seguosi per dvi skyles siauriau nei prieš mėnesį.
Ėmiau po truputį nykti.

Genialiai nepatogu

Dažniausiai persirengiu per 2-3 minutes, t.y. žymiai greičiau nei visi kiti, neaišku ką prie savo spintelių veikiantys (įdeda kažką, paskui vėl išsiima, nusimauna, užsimauna, vėl nusimauna, iškrenta šlepetė, tada nebetelpa striukė, jau galų gale užrakina spintelę, bet pamato, kad kojines paliko ant grindų) sporto klubo lankytojai. O tada dar 15 minučių bandau užsisegti tą prakeiktą apyrankę su numeriuku ir rakteliu. Genialiai nepatogus daiktas. Erzina panašiai kaip maksimos vežimėlis su vienu nesisukančiu ratu.

ką padarysi

Anądien klube nugirdau dviejų didelių raumeningų vyrų pokalbį apie jų bendrą draugą Vadimką, kuris išvažiavo į Londoną “be kalbuos be nieka“, bet jam pavyko prasimušti ir jie esą labai džiaugiasi už jį. Po trumpos pauzės vienas iš jų atsiduso ir pasiguodė draugui (cituoju): “O aš va prieš 20 metų irgi buvau taip pat išvažiavęs. Be kalbos, be pažįstamų. Ir grįžau už poros mėnesių be nieko. Nu ką padarysi. Yra kaip yra. Laif iz laif. Kaip sako prancūzai – seliavy.“

P.S. šiandien ryte 77,8 Kg

snikersai ir dešros

Kurį laiką nieko nerašiau ir tikriausiai jau pagalvojote, kad vėl viską mečiau. Gal net tyliai sau pasakėt “seniai čia viskas su juo buvo aišku“. Deja, turiu jus nuvilti. Nieko nemečiau ir jau visą mėnesį labai sėkmingai sportuoju. Sėkmingai, nepaisant poros dienų nežmoniško subinkaulio skausmo (buvo sunku ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti), kelių pūslių ant abiejų kojų (labai nepatogias kojines mūvėjau per kardio treniruotę) ir sunkiai besilankstančių rankų (paskutinį kartą prieš porą dienų) ir kojų (šiandien). Tiesą pasakius kartais nelabai suvokiu, kur čia tas džiaugsmas amžinai jaustis kaip sumuštam ir vaikščioti kaip po avarijos. Na bet gal kai jau koks nors raumuo prasimuš per riebalą, suprasiu, kam visa tai. Ai, tiesa, šiandien bėgdamas pastebėjau veidrodyje, kad matosi skruostikaulis. Anksčiau su kiekvienu žingsniu kretėdavo žandai ir pagurklis, o šiandien pamačiau skruostikaulį!! Teliko sulaukti žandikaulio. Čia planas artimiausiems trims mėn. Ir dar atsisveikinti su pagurkliu.
Labai gaila, kad į mano sportą įsimaišė kalėdos ir nauji metai. Jie truputį sumakalavo ir mitybą, ir treniruotes, todėl nuo gruodžio 11 iki šiandien sporto salėje buvau ~15 kartų vietoje planuotų 18. Nepaisant to, svoris tolygiai krenta, nors dar niekada nesimaitinau taip dažnai ir sočiai. Šiandien ryte svėriau 78,2 kg, kai lygiai prieš mėnesį buvau 82,5kg. Ir tikiuosi dar šią savaitę pavyks sverti mažiau nei 78!
Beje, prieš kelias dienas radau savo 2014ųjų metų tikslų sąrašą. Vienas iš jų buvo “75 Kg by the end of the year“. Liko tik 3,2 kg ir vėluoju dar tik 12 dienų!
Grįšiu prie mitybos: sunkiausia buvo ne pradėti valgyti pagal planą, o persilaužti ir suvokti, kad vieną dieną savaitėje man leidžiama valgyti ką noriu ir kiek noriu. Kai po pirmos savaitės visiškai naujo raciono pagaliau galėjau suvalgyti kokią riekę baltutėlio batono, snikersą, ar atsipjauti kaimu kvepiančios dešros, buvo labai nedrąsu. Atrodė, kad viskas, dėl ko taip stengiausi, nueis šuniui ant uodegos. Todėl tą dieną tiesiog lygiai taip pat laikiausi mitybos plano, tik pasigaminau truputį mažesnes porcijas ir nevalgiau kiaušinių. Va taip pasilepinau. Bet dabar jau apsipratau, ir be jokios sąžinės graužaties raitau viską, ką tik noriu. Bėda, kad tie norai kažkokie labai jau seniokiški: rūkyta dešra, alyvuogės ir alus.
Stay tuned.

dvidešimt septyni

Tikiuosi, visi žinote, kad prieš pradedant rimtai sportuoti, reikia atlikti nuodugnią sveikatos apžiūrą: pasidaryti elektrokardiogramą, pasitikrinti spaudimą, kraujo kokybę, akis ir klausą. Dar rekomenduojama apsilankyti pas odontologą, kad neliktų kokio nors sugedusio danties burnoj, nes sportuojant kraujas žymiai greičiau išnešioja infekcijas ir dantys greičiau genda.
Odontologą lankysiu už kelių savaičių, o šiandien atlikau visus kitus tyrimus. Čia pavyko nušauti tris zuikius, nes tuo pačiu gausiu ir sveikatos pažymą, kurios reikia darbe, ir teises pasikeisiu, nes mano dar tos senovinės, kurios netelpa į jokią piniginę ir nuo nešiojimo užpakalinėje kišenėje jau taip sudilo, kad kai sustabdo policininkas, ištraukiu jas ir paprašau truputį palaukti, kol surasiu pro atsilupusį laminatą iš teisių iškritusią nuotrauką.
Visas apsilankymas poliklinikoje buvo smagus, bet labiausiai patiko klausos tikrinimo procedūra: man liepė atsistoti prie sienos šonu ir užsidengti tą tolimesnę ausį delnu. Sesutė tuo tarpu paėjo kiek galėdama toliau, jau beveik į kitą kabinetą įlindo ir pašnibždomis pasakė “dvidešimt septyni“. “Dvidešimt septyni“ – taip pat tyliai atsakiau aš. “Kiek?“ – perklausė ji ir aš supratau, kurio iš mūsų klausa geresnė.
Ai, ir dar – nugalėjau savo seną baimę. Nebebijau praustis su kitais vyrais duše. 2009jų metų įrašas apie šią baimę – čia.

Call for action!

Šiandien visgi nusprendžiau į salę neiti, nes po tricepsų treniruotės (kaip ir tada prieš 5 metus) labai skauda rankas. Bet kai vakarop pasakiau savo treneriui, kad va šitaip va ir va kaip, jis labai sugėdino mane. Sako, taigi galima tiesiog nueiti ir pasidaryti kardio treniruotę. Tiksliai! Na į salę ištrūkt jau nebepavyko, bet užtat namie padariau pratimų seriją presui ir kojoms. Ir diena nenuėjo veltui. Labai džiaugiuosi.
O dabar, kaip ir žadėjau. Dėmesio dėmesio (<<drumrolllllllll>>): mano treneris yra (<<dar vienas drumrolllll>>) Artūras Mileris. Labai rekomanduoju. Jį pasirinkau todėl, kad jis žino labai daug apie raumenis, medžiagų apykaitą, treniruotes ir yra pats viską išbandęs. Taip pat studijuoja sportą ir mitybą. Kaip tik tai ko reikia. Bet aš visiškai nesitikėjau ir mane labiausiai nustebino tai, kad jis nuo pat pirmo pokalbio ėmė skatinti mano tada dar nedrąsų sprendimą sportuoti. Tai jis patarė nelaukti naujųjų 2015 metų, o pradėti iškart, nors aš jau buvau beatidedąs viską (“taigi kalėdos bus, visa mano dienotvarkė išsiderins“ ir panašių pasiteisinimų buvau prisigalvojęs). Jis vietoj mano planuotų trijų kartų per savaitę primygtinai parekomendavo 4. Jis greitai atsako, kai kas nors neaišku (ar bananai tinka vietoj apelsinų, ką daryti, jeigu nebegaliu pakęsti kiaušinių baltymų), paklausia ar jau buvau salėj, kai tyliai tyliai buvau nusprendęs pirmą apsilankymą nukelti į rytojų ir pan. Jis kaip sąžinės balsas, kuris viską mato ir neleidžia apsimetinėti, simuliuoti ar pasiduoti.
Sako, kad apčiuopiamų rezultatų galima pasiekti jei yra trys dalykai: tinkama mityba, kokybiškos treniruotės ir subalansuotas poilsis. Jei bent vieno nėra, nieko nesigaus. Aš, kaip jau rimtas specialistas, dar pridedu – reikia gero trenerio.
O pabaigai visiems dar neapsisprendusiems pradėti sportuoti skaitytojams siunčiu muzikinį Call for action.  Čia iš Girl, interrupted, tokios moteriškosios skrydžio virš gegutės lizdo versijos.

Ir dar dėkoju savo draugams iš Pingvino kojų, kaip ir tada, visas trafikas eina iš jūsų.  Pažadu nuotrauką.

įsimylėjęs kosmonautas

Vakar vakare taip kietai viską susiplanavau ką ir kada valgysiu ir kada sportuosiu. Visą naktį iš to džiaugsmo ir nekantravimo varčiausi. Miegojau kaip tikriausiai miega bedarbis, prieš rytojaus pokalbį dėl svajonių darbo, arba studentas prieš egzaminą, o gal įsimylėjėlis prieš pasimatymą, arba kosmonautas prieš skrydį. Žadintuvą nuspaudžiau per milisekundę, apsidžiaugiau, kad taip lengvai atsibudau ir.. trumpam padėjau galvą ant pagalvės. Pašokau be 15 8nios, kai 8 reikia būti darbe ir dar prieš tai sūnų, kuris irgi kažkodėl dar miegojo, į mokyklą užvežt. Tai pusryčiams, vietoj planuotos avižinės košės, jau vairuodamas sukirtau apelsiną o kol kompas darbe krovėsi, surijau obuolį. faaaak. visas mano taip gražiai dėliotas kortų namelis pabiro. Bet likusią dienos dalį pareigingai laikiausi nustatyto mitybos plano. Nors ir užsiknisau su tais plastmasiniais indžiukais po darbo virtuvę blaškytis.
O salėje tai ne taip baisu, kaip galvojau. Prieš eidamas buvau vėl įsibaiminęs žmonių, bet įtikinau save, kad iš ten esančių man svarbus yra tik vienas, t.y. aš pats, ir labai maloniai sau pasportavau su beveik tuščia štanga ir moteriškais hanteliais. Nepaisant to, rankytės po treniruotės buvo sunkios sunkios, ir sportbačius nusiauti buvo iššūkis. Ką jau bekalbėti apie šaliko apsivyniojimą.
Kitą sykį plačiau papasakosiu apie mano nuotolinį trenerį, kuris labai griežtas ir neleidžia pasiduoti.

Ką valgyti ir ko negerti

Reikalo ėmiausi rimtai ir jau turiu man asmeniškai sudarytą sportavimo ir mitybos planą. Sportuosiu 4 kartus per savaitę: trys po 1,5 val su svarmenimis/treniruokliais ir vienas 45 min kardio. Sunkiausia susiplanuoti ir atrasti papildomas 5 val per savaitę. Reikės suktis kaip vijurkui.
Maitinsiuos penkis kartus per dieną: vištiena, jautiena, žuvis, daug daržovių, ryžiai, grikiai, pilno grūdo makaronai, kiaušiniai, varškė, visokios grudines košės, liesa varškė, vaisiai – viskas normuota (svarstyklės maistui – užsakytos, ryt turi atvažiuot). 6 dienos va tokios griežtos ir viena laisva. Dar teks pakeisti labai džiuginusį alų į baltą sausą vyną ir smarkiai apmažinti alko kiekį.
Čia reikės pasiaškinti smulkiau, nes itin svarbus punktas.
Tai va dabar berašydamas tuo pačiu verduosi rytojui makaronus ir jautieną. O prieš tai blaškiausi parduotuvėje ieškodamas produktų.
Uh – kol kas jaučiuosi truputį pasimetęs. Kaip nepažįstamo miesto metro stotelėje: kur reikia nuvažiuoti – žinau, o kaip naudotis ir kokį taką rinktis – neaišku.
Rytoj debiutuosiu salėje – stay tuned!

Kamon! trečias kartas?!

Na štai, nepraėjo nei penkeri metai, ir aš vėl stoviu ant to paties slenksčio. Ir vėl tvirtai nusiteikęs keisti savo gyvenimo būdą. Šį kartą jau rimtai pasiruošęs sportuoti ir maitintis pagal planą.
Tiesą pasakius, nepamenu, kaip ten tiksliai buvo, bet manau, kad po paskutinio blogo įrašo į salę buvau nuėjęs dar kokius du-tris kartus. Po to atsirado atseit svarbesnių reikalų. Dar retkarčiais prisiminęs pasportuodavau namuose su youtubu, buvau nukeliavęs iki 4 savaitės hundredpushups bet daugiausia tai maliau šūdą kalbant apie fiz. aktyvumą.
Tikriausiai viskas ir toliau būtų taip besitęsę (nes buvau susigalvojęs labai neblogą atmazą, kad kol sveriu mažiau negu 85, man sportuoti dar nereikia), bet prieš porą savaičių pamačiau save tv ekrane – su giminiečiais žiūrėjom dukros gimtadienio nuotraukas. Gimtadienis tai puikus buvo, bet mane išgąsdino toks fainuolis apvalutis rubuiliukas blizgančiais raudonais žandžiukais ir siauromis besišypsančiomis akytėmis, solidžiu pagurkliu ir apvalainu pilveliu kurio nebepaslepia prieš pusmetį dar gerai tikę marškėliai. Eina šikt – negi čia aš toks pasidariau? Kada suspėjau? Bliamba – kažkaip ne taip save įsivaizdavau.
Na jau ne – taip lengvai aš nepasiduosiu.
Nežinau kodėl indėnai sako, kad į tą pačią upę antrą sykį neįbrisi, bet aš jais tikiu ir pridedu – į tą patį sporto klubą antrą kartą nenueisi.  Gili prasmė. Linkiu pakontempliuoti iki kito įrašo, kuris – jau netrukus.