atgal į realybę

uh. ačiū jums, gerbiamieji skaitytojai, kad kasdien lankėtės “kultūristo bloge“, rašėte laiškus ir visokiais kitais (kartais, patikėkite, drastiškais) būdais bandėte sužinoti kaip sekasi jūsų nuoširdžiam sporto salės lankytojui.
tfu. ką aš čia. atsiprašau.
taigi taigi. nerašiau, nes nebuvo ką rašyti. į mano sportus įsisuko rutina, kuri, kaip ne vienas iš jūsų be jokios abejonės žino, išskiria net poras, atšokusias pačias gražiausias vestuves. ne ne, neišsigąskite – aš vis dar sportuoju, tačiau kol kas jokių pastebimų kūno pokyčių nepastebiu.
neįsivaizduoju, kas gali būti dėl to kaltas:
ar tai, kad valgau bet kada ir bet kaip, o kartais ir visai pamirštu;
ar tai, kad savaitgaliais nevengiu vieno/antro/trečio/ketvirto/penkto/nebeprisimenu bokalo/taurės/taurelės/kibiro;
ar tai, kad mano tokie genai gal…

bet užtat yra kitokių pokyčių: dirbu labai produktyviai (ketvirčio planą darbe įvykdžiau per du mėnesius); protas veikia žaibiškai ir tiksliai (prigalvoju visokių neįtikinėčiausių dalykų, kartais net labai juokingų); mylimoji ėmė skųstis, kad manęs vis nėra vakarais; atėjo vasara.
dėl šių priežasčių nusistatau sau naują ataskaitinį laikotarpį – tris mėnesius – ir sportuoju toliau. bet jei ir vėl nesimatys mano raumenų, tai tada nežinau, ką reikės daryti.
p.s. vis dar nesiprausiu duše su kitais vyrais. gal tai irgi turi įtakos?..

žvilgsnis sporto salėje gali būti trejopas: nuolankus, ramus ir agresvus. sportuotojai žymiai daugiau laiko praleidžia vaikštinėdami šen bei ten ir ilsindami raumenis, negu prie treniruoklių. štai kodėl laiko žvalgymuisi yra pakankamai. ar įsivaizduojate, kokiu žvilgsniu nužvelgia aplinkinius atletas, ką tik iškėlęs dideliausią štangą
? o dabar įsivaizduokite, kaip nuleidęs galvą atsargiai apsidairo tas, kuris daro pratimus įsikibęs į lengviausią hantelį.
būtent pagal žvilgsnį galima atskirti pradedančiuosius, tikrus atletus ir pamaivas. ateikite į salę ir įsitikinksite. gerai, kad visi jie nepavojingi.
o aš sportuoju šypsodamasis (viduje, aišku) – gera kilnoti vis sunkesnius svarmenis ir jausti, kad su kiekviena treniruote jėga didėja ir didėja. gaila tik, kad veidrodyje jokių ryškesnių pasikeitimų nerandu.
beje per šią savaitę gavau du komplimentus: “apsikirpai?, toks atjaunėjęs atrodai“ ir “ar sukūdai, ar kas čia tau“. nei kirpausi, nei sukūdau. bet malonu.