labas

sugalvojau dar vieną būdą, kaip sportavimą padaryti smagesniu ir komfortiškesniu – reikia su visais sveikintis. ypač su tais, kuriuos matai jau kokį penktą kartą. nebūtinai pulti spausti rankas, bet pasakyti “labas“, arba tiesiog linktelėti juk nesunku. visai kitokia atmosfera tvyro ir kitokia savijauta po to. vakar išbandžiau.
rekomenduoju.

pasaugojau

pirmadienį manęs paprašė “pasaugoti“. “pasaugoti“ reiškia pastovėti galvūgalyje kol sportininkas gulėdamas ant nugaros stumia štangą nuo krūtinės. didžiulė atsakomybė – juk jei prisispaustų tai kalčiausiais būčiau aš. atsistojau į didvyrišką pozą (kojos kiek sulenktos per kelius, kūnas pasviręs į priekį, rankos po štanga, prakaitas srūva kakta). pasiruošęs bet kurią akimirką pulti į pagalbą. taip džiaugiausi parodytu pasitikėjimu, kad mintimis nuklydau toli toli. ten kur aš stipus ir gražus bėgu saulei leidžiantis ristele paplūdimiu. o iš apačios kažkas švokščia “kelk bl.. greičiau, kelk“. pražiopsojau…

nušvitimas

šiandien viską supratau ir todėl puolu rašyti:
klube niekas niekada į mane nežiūrėjo. aš pats gaudžiau aplinkinių žvilgsnius. dėl nepasitikėjimo, dėl susirūpinimo savo išvaizda, dėl baimės, kad išjuoks, dėl gėdos, kad per mažai svorių ant mano štangos. aš pats į visus spoksojau ir laukiau, kada pamatysiu tai, ką bijojau pamatyti – pašaipą.
čia panašiai rašė eric berne apie “kick me“.
nušvisti man padėjo dvi merginos. joms šiandien buvo pirma diena. jos žvalgėsi ir gūžėsi, ir bijojo, ir nepasitikėjo lygiai kaip aš. ačiū jums, mergaitės!
tik jūsų dėka supratau, kad bijojau pats savęs.