second coming!

oho, kaip pavargau. nei rankyčių, nei kojyčių.
bet kaip aš savimi didžiuojuosi! pati didžiausia pergalė, kokia tik gali būti – pergalė prieš save.
oj, kaip buvo patogu nesportuoti. jokio ręžimo, jokių treniruočių – vieni malonumai…
aišku, viduje vis kirbėjo, kad reiktų nueiti į salę, bet buvau sugalvojęs, kad būtinai reikia naujų sportbačių ir naujų kelnių. todėl vis tempiau ir tempiau.
nors, tiesą sakant, žinojau, kad viskas taip ir bus. žinojau, kad ateis ta diena, kai suprasiu, kad ta diena atėjo. ir va šiandien paprasčiausiai grįžau namo, sugrūdau senąją aprangą į kuprinę ir nuvažiavau tiesiai į klubą.
viskas panašiai kaip ir pirmą kartą, tik aš jau nebekreipiu dėmesio. man px, kad persirengiant tikrai tikrai visi įtartinai žiopso į mano kostiumą, baltus maršinius ir raudoną šlipselį. dzin, kad mano pilvas gal ir didžiausias ir labiausiai matosi per, galbūt, siaurokus marškinėlius. ir nebebijau, kad devintokai kilnoja trigubai didesnius hantelius, nei beveik dvigubai vyresnis aš.  cha!