dvidešimt septyni

Tikiuosi, visi žinote, kad prieš pradedant rimtai sportuoti, reikia atlikti nuodugnią sveikatos apžiūrą: pasidaryti elektrokardiogramą, pasitikrinti spaudimą, kraujo kokybę, akis ir klausą. Dar rekomenduojama apsilankyti pas odontologą, kad neliktų kokio nors sugedusio danties burnoj, nes sportuojant kraujas žymiai greičiau išnešioja infekcijas ir dantys greičiau genda.
Odontologą lankysiu už kelių savaičių, o šiandien atlikau visus kitus tyrimus. Čia pavyko nušauti tris zuikius, nes tuo pačiu gausiu ir sveikatos pažymą, kurios reikia darbe, ir teises pasikeisiu, nes mano dar tos senovinės, kurios netelpa į jokią piniginę ir nuo nešiojimo užpakalinėje kišenėje jau taip sudilo, kad kai sustabdo policininkas, ištraukiu jas ir paprašau truputį palaukti, kol surasiu pro atsilupusį laminatą iš teisių iškritusią nuotrauką.
Visas apsilankymas poliklinikoje buvo smagus, bet labiausiai patiko klausos tikrinimo procedūra: man liepė atsistoti prie sienos šonu ir užsidengti tą tolimesnę ausį delnu. Sesutė tuo tarpu paėjo kiek galėdama toliau, jau beveik į kitą kabinetą įlindo ir pašnibždomis pasakė “dvidešimt septyni“. “Dvidešimt septyni“ – taip pat tyliai atsakiau aš. “Kiek?“ – perklausė ji ir aš supratau, kurio iš mūsų klausa geresnė.
Ai, ir dar – nugalėjau savo seną baimę. Nebebijau praustis su kitais vyrais duše. 2009jų metų įrašas apie šią baimę – čia.

Call for action!

Šiandien visgi nusprendžiau į salę neiti, nes po tricepsų treniruotės (kaip ir tada prieš 5 metus) labai skauda rankas. Bet kai vakarop pasakiau savo treneriui, kad va šitaip va ir va kaip, jis labai sugėdino mane. Sako, taigi galima tiesiog nueiti ir pasidaryti kardio treniruotę. Tiksliai! Na į salę ištrūkt jau nebepavyko, bet užtat namie padariau pratimų seriją presui ir kojoms. Ir diena nenuėjo veltui. Labai džiaugiuosi.
O dabar, kaip ir žadėjau. Dėmesio dėmesio (<<drumrolllllllll>>): mano treneris yra (<<dar vienas drumrolllll>>) Artūras Mileris. Labai rekomanduoju. Jį pasirinkau todėl, kad jis žino labai daug apie raumenis, medžiagų apykaitą, treniruotes ir yra pats viską išbandęs. Taip pat studijuoja sportą ir mitybą. Kaip tik tai ko reikia. Bet aš visiškai nesitikėjau ir mane labiausiai nustebino tai, kad jis nuo pat pirmo pokalbio ėmė skatinti mano tada dar nedrąsų sprendimą sportuoti. Tai jis patarė nelaukti naujųjų 2015 metų, o pradėti iškart, nors aš jau buvau beatidedąs viską (“taigi kalėdos bus, visa mano dienotvarkė išsiderins“ ir panašių pasiteisinimų buvau prisigalvojęs). Jis vietoj mano planuotų trijų kartų per savaitę primygtinai parekomendavo 4. Jis greitai atsako, kai kas nors neaišku (ar bananai tinka vietoj apelsinų, ką daryti, jeigu nebegaliu pakęsti kiaušinių baltymų), paklausia ar jau buvau salėj, kai tyliai tyliai buvau nusprendęs pirmą apsilankymą nukelti į rytojų ir pan. Jis kaip sąžinės balsas, kuris viską mato ir neleidžia apsimetinėti, simuliuoti ar pasiduoti.
Sako, kad apčiuopiamų rezultatų galima pasiekti jei yra trys dalykai: tinkama mityba, kokybiškos treniruotės ir subalansuotas poilsis. Jei bent vieno nėra, nieko nesigaus. Aš, kaip jau rimtas specialistas, dar pridedu – reikia gero trenerio.
O pabaigai visiems dar neapsisprendusiems pradėti sportuoti skaitytojams siunčiu muzikinį Call for action.  Čia iš Girl, interrupted, tokios moteriškosios skrydžio virš gegutės lizdo versijos.

Ir dar dėkoju savo draugams iš Pingvino kojų, kaip ir tada, visas trafikas eina iš jūsų.  Pažadu nuotrauką.

įsimylėjęs kosmonautas

Vakar vakare taip kietai viską susiplanavau ką ir kada valgysiu ir kada sportuosiu. Visą naktį iš to džiaugsmo ir nekantravimo varčiausi. Miegojau kaip tikriausiai miega bedarbis, prieš rytojaus pokalbį dėl svajonių darbo, arba studentas prieš egzaminą, o gal įsimylėjėlis prieš pasimatymą, arba kosmonautas prieš skrydį. Žadintuvą nuspaudžiau per milisekundę, apsidžiaugiau, kad taip lengvai atsibudau ir.. trumpam padėjau galvą ant pagalvės. Pašokau be 15 8nios, kai 8 reikia būti darbe ir dar prieš tai sūnų, kuris irgi kažkodėl dar miegojo, į mokyklą užvežt. Tai pusryčiams, vietoj planuotos avižinės košės, jau vairuodamas sukirtau apelsiną o kol kompas darbe krovėsi, surijau obuolį. faaaak. visas mano taip gražiai dėliotas kortų namelis pabiro. Bet likusią dienos dalį pareigingai laikiausi nustatyto mitybos plano. Nors ir užsiknisau su tais plastmasiniais indžiukais po darbo virtuvę blaškytis.
O salėje tai ne taip baisu, kaip galvojau. Prieš eidamas buvau vėl įsibaiminęs žmonių, bet įtikinau save, kad iš ten esančių man svarbus yra tik vienas, t.y. aš pats, ir labai maloniai sau pasportavau su beveik tuščia štanga ir moteriškais hanteliais. Nepaisant to, rankytės po treniruotės buvo sunkios sunkios, ir sportbačius nusiauti buvo iššūkis. Ką jau bekalbėti apie šaliko apsivyniojimą.
Kitą sykį plačiau papasakosiu apie mano nuotolinį trenerį, kuris labai griežtas ir neleidžia pasiduoti.

Ką valgyti ir ko negerti

Reikalo ėmiausi rimtai ir jau turiu man asmeniškai sudarytą sportavimo ir mitybos planą. Sportuosiu 4 kartus per savaitę: trys po 1,5 val su svarmenimis/treniruokliais ir vienas 45 min kardio. Sunkiausia susiplanuoti ir atrasti papildomas 5 val per savaitę. Reikės suktis kaip vijurkui.
Maitinsiuos penkis kartus per dieną: vištiena, jautiena, žuvis, daug daržovių, ryžiai, grikiai, pilno grūdo makaronai, kiaušiniai, varškė, visokios grudines košės, liesa varškė, vaisiai – viskas normuota (svarstyklės maistui – užsakytos, ryt turi atvažiuot). 6 dienos va tokios griežtos ir viena laisva. Dar teks pakeisti labai džiuginusį alų į baltą sausą vyną ir smarkiai apmažinti alko kiekį.
Čia reikės pasiaškinti smulkiau, nes itin svarbus punktas.
Tai va dabar berašydamas tuo pačiu verduosi rytojui makaronus ir jautieną. O prieš tai blaškiausi parduotuvėje ieškodamas produktų.
Uh – kol kas jaučiuosi truputį pasimetęs. Kaip nepažįstamo miesto metro stotelėje: kur reikia nuvažiuoti – žinau, o kaip naudotis ir kokį taką rinktis – neaišku.
Rytoj debiutuosiu salėje – stay tuned!

Kamon! trečias kartas?!

Na štai, nepraėjo nei penkeri metai, ir aš vėl stoviu ant to paties slenksčio. Ir vėl tvirtai nusiteikęs keisti savo gyvenimo būdą. Šį kartą jau rimtai pasiruošęs sportuoti ir maitintis pagal planą.
Tiesą pasakius, nepamenu, kaip ten tiksliai buvo, bet manau, kad po paskutinio blogo įrašo į salę buvau nuėjęs dar kokius du-tris kartus. Po to atsirado atseit svarbesnių reikalų. Dar retkarčiais prisiminęs pasportuodavau namuose su youtubu, buvau nukeliavęs iki 4 savaitės hundredpushups bet daugiausia tai maliau šūdą kalbant apie fiz. aktyvumą.
Tikriausiai viskas ir toliau būtų taip besitęsę (nes buvau susigalvojęs labai neblogą atmazą, kad kol sveriu mažiau negu 85, man sportuoti dar nereikia), bet prieš porą savaičių pamačiau save tv ekrane – su giminiečiais žiūrėjom dukros gimtadienio nuotraukas. Gimtadienis tai puikus buvo, bet mane išgąsdino toks fainuolis apvalutis rubuiliukas blizgančiais raudonais žandžiukais ir siauromis besišypsančiomis akytėmis, solidžiu pagurkliu ir apvalainu pilveliu kurio nebepaslepia prieš pusmetį dar gerai tikę marškėliai. Eina šikt – negi čia aš toks pasidariau? Kada suspėjau? Bliamba – kažkaip ne taip save įsivaizdavau.
Na jau ne – taip lengvai aš nepasiduosiu.
Nežinau kodėl indėnai sako, kad į tą pačią upę antrą sykį neįbrisi, bet aš jais tikiu ir pridedu – į tą patį sporto klubą antrą kartą nenueisi.  Gili prasmė. Linkiu pakontempliuoti iki kito įrašo, kuris – jau netrukus.