O o .

Kad ėmė smukti kelnės, pastebėjau savaitgalį, o šiandien ryte segdamasis diržą pamačiau, kad nebėra kur labiau susiveržti. Beje, paltą seguosi per dvi skyles siauriau nei prieš mėnesį.
Ėmiau po truputį nykti.

Genialiai nepatogu

Dažniausiai persirengiu per 2-3 minutes, t.y. žymiai greičiau nei visi kiti, neaišku ką prie savo spintelių veikiantys (įdeda kažką, paskui vėl išsiima, nusimauna, užsimauna, vėl nusimauna, iškrenta šlepetė, tada nebetelpa striukė, jau galų gale užrakina spintelę, bet pamato, kad kojines paliko ant grindų) sporto klubo lankytojai. O tada dar 15 minučių bandau užsisegti tą prakeiktą apyrankę su numeriuku ir rakteliu. Genialiai nepatogus daiktas. Erzina panašiai kaip maksimos vežimėlis su vienu nesisukančiu ratu.

ką padarysi

Anądien klube nugirdau dviejų didelių raumeningų vyrų pokalbį apie jų bendrą draugą Vadimką, kuris išvažiavo į Londoną “be kalbuos be nieka“, bet jam pavyko prasimušti ir jie esą labai džiaugiasi už jį. Po trumpos pauzės vienas iš jų atsiduso ir pasiguodė draugui (cituoju): “O aš va prieš 20 metų irgi buvau taip pat išvažiavęs. Be kalbos, be pažįstamų. Ir grįžau už poros mėnesių be nieko. Nu ką padarysi. Yra kaip yra. Laif iz laif. Kaip sako prancūzai – seliavy.“

P.S. šiandien ryte 77,8 Kg

snikersai ir dešros

Kurį laiką nieko nerašiau ir tikriausiai jau pagalvojote, kad vėl viską mečiau. Gal net tyliai sau pasakėt “seniai čia viskas su juo buvo aišku“. Deja, turiu jus nuvilti. Nieko nemečiau ir jau visą mėnesį labai sėkmingai sportuoju. Sėkmingai, nepaisant poros dienų nežmoniško subinkaulio skausmo (buvo sunku ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti), kelių pūslių ant abiejų kojų (labai nepatogias kojines mūvėjau per kardio treniruotę) ir sunkiai besilankstančių rankų (paskutinį kartą prieš porą dienų) ir kojų (šiandien). Tiesą pasakius kartais nelabai suvokiu, kur čia tas džiaugsmas amžinai jaustis kaip sumuštam ir vaikščioti kaip po avarijos. Na bet gal kai jau koks nors raumuo prasimuš per riebalą, suprasiu, kam visa tai. Ai, tiesa, šiandien bėgdamas pastebėjau veidrodyje, kad matosi skruostikaulis. Anksčiau su kiekvienu žingsniu kretėdavo žandai ir pagurklis, o šiandien pamačiau skruostikaulį!! Teliko sulaukti žandikaulio. Čia planas artimiausiems trims mėn. Ir dar atsisveikinti su pagurkliu.
Labai gaila, kad į mano sportą įsimaišė kalėdos ir nauji metai. Jie truputį sumakalavo ir mitybą, ir treniruotes, todėl nuo gruodžio 11 iki šiandien sporto salėje buvau ~15 kartų vietoje planuotų 18. Nepaisant to, svoris tolygiai krenta, nors dar niekada nesimaitinau taip dažnai ir sočiai. Šiandien ryte svėriau 78,2 kg, kai lygiai prieš mėnesį buvau 82,5kg. Ir tikiuosi dar šią savaitę pavyks sverti mažiau nei 78!
Beje, prieš kelias dienas radau savo 2014ųjų metų tikslų sąrašą. Vienas iš jų buvo “75 Kg by the end of the year“. Liko tik 3,2 kg ir vėluoju dar tik 12 dienų!
Grįšiu prie mitybos: sunkiausia buvo ne pradėti valgyti pagal planą, o persilaužti ir suvokti, kad vieną dieną savaitėje man leidžiama valgyti ką noriu ir kiek noriu. Kai po pirmos savaitės visiškai naujo raciono pagaliau galėjau suvalgyti kokią riekę baltutėlio batono, snikersą, ar atsipjauti kaimu kvepiančios dešros, buvo labai nedrąsu. Atrodė, kad viskas, dėl ko taip stengiausi, nueis šuniui ant uodegos. Todėl tą dieną tiesiog lygiai taip pat laikiausi mitybos plano, tik pasigaminau truputį mažesnes porcijas ir nevalgiau kiaušinių. Va taip pasilepinau. Bet dabar jau apsipratau, ir be jokios sąžinės graužaties raitau viską, ką tik noriu. Bėda, kad tie norai kažkokie labai jau seniokiški: rūkyta dešra, alyvuogės ir alus.
Stay tuned.