O tai dabar taip visą gyvenimą?

Nebespėju kiekvienam blogo skaitytojui asmeniškai atsakinėti, kad “Taip, dar sportuoju, ir netgi su didesniu užsidegimu, nei pradžioje“. Todėl štai naujas įrašas.
Ačiū visiems už palaikymą.
Ypač dėkoju draugui Timui, kuris prieš porą savaičių mane sutikęs paklausė, kuris čia tas skruostikaulis man matosi. Ir iškart nuramino, kad nieko nesimato – normalus gražus blizgantis sotus žandas ir tiek.
Bet skaičiai rodo ką kitą – šiandien ryte 76,5 kg. O tai reiškia, kad šeši kilogramai ėmė ir susinaikino. Šioks toks paradoksas – dar niekada gyvenime taip sočiai ir dažnai nevalgiau, kaip pastaruosius du mėnesius, ir dar niekada po mokyklos baigimo nesvėriau tiek mažai.
Kolegos ir artimieji dažnai su užuojauta klausia, “o tai kiek tu čia laiko taip ruošiesi maitintis ir sportuoti?“ Labai keista, nes pvz anksčiau tai kažkaip nerūpėdavo ir niekas nesiteiraudavo “o tai dabar visą gyvenimą tau taip ir reikės rūkyt ir į barus vaikščiot, ane?“
O štai ir pamokanti istorija:
Užvakar spaudžiau štangą plačiai nuo krūtinės. Padariau pirmą priėjimą užsidėjęs po 5kg ant abiejų galų, antrą su po 10kg, dar du priėjimus su po 12,5Kg (čia buvo daugiausia, su kiek iki tos dienos kada nors buvau daręs). Ir tada ėmiau dvejoti, ar saugiai padaryti paskutinį priėjimą su tokiu pat svoriu, ar mėginti imti rekordą su po 15. Ir čia buvo mano klaida – nereikėjo abejoti. Reikėjo tiesiog tikėti savimi. Visgi atsiguliau užsidėjęs po 15, nusikėliau, išspaudžiau penkis kartus, pailsėjau iškėlęs štangą, tada jau drebėdamas tokius pusinius šeštą ir septintą išstenėjau, lukterėjau, kol prašviesės akyse, ir pradėjęs spaust paskutinį aštuntą supratau, kad niekaip, na tiesiog niekaip ne tik kad neištiesiu rankų iki galo, bet net ir iki laikiklių nepasieksiu. Kurmi kurmi, galvoju, ką dabar daryt. Šaukt kažkaip nepatogu, aplinkiniai kažkodėl apsimeta, kad nemato, vienas treneris tikrinasi feisbuką, kitas maloniai šnekučiuojasi su merginomis kitame salės gale. O mano gyvenimas tai jau link pabaigos juk. Nieko geresnio nesugalvojau, tik pasidėti štangą ant krūtinės ir pamėginti atsisėsti. Po poros bandymų įsitikinau, kad presas dar nėra tiek gerai ištreniruotas. Dar po kelių sekundžių sumečiau, kad reikia nuridenti štangą žemyn link pilvo. Atsisėsti vis tiek nepavyko, bet bent jau oro įkvėpti gavau. Tada nustūmiau ją dar žemiau ir tada jau atsisėdau. Uf! Pavyko išgyvent.
Tai štai, eilinį  kartą įsitikinau, kad jei galvoji, kad tu gali, ir jei galvoji, kad negali – abiem atvejais esi teisus.
Bet bent jau žinau, kad kitą savaitę iškelti šitą svorį bus vieni niekai.
Beje, jei kam nors juokingi mano kilnojami svoriai, tai linkiu sėkmytės. Aš sportuoju ir treniruojuosi vadovaudamasis Rūtos (Meilutytės) principu – vienintelis mano varžovas esu aš pats. Viskas ko siekiu, tai pagerinti vakarykštį savo paties rezultatą. Toks požiūris labai padeda ir motyvuoja bei padeda nekreipti dėmesio į aplinką.
Dar daug ką turiu papasakoti – per tą mėnesį, kol nerašiau, mačiau galybę juokingų epizodų. Pvz senukai ir senutės, kurie ne sportuoja, o paprasčiausiai supasi ant treniruoklių ir maloniai šnekučiuojasi. Arba keisti tipai, kurie atslenka tiesiai iš baseino su tapkutėmis ir dar šlapiais šortais, griebia sunkiausius hantelius ir išsiriesdami tampo juos. O dar buvo toks vienas geras – susikišęs rankas į kišenes ėjo sau lengvu žingsneliu ant bėgimo takelio kramtydamas gumą. Bet gal tiek jau to – užteks.