second coming!

oho, kaip pavargau. nei rankyčių, nei kojyčių.
bet kaip aš savimi didžiuojuosi! pati didžiausia pergalė, kokia tik gali būti – pergalė prieš save.
oj, kaip buvo patogu nesportuoti. jokio ręžimo, jokių treniruočių – vieni malonumai…
aišku, viduje vis kirbėjo, kad reiktų nueiti į salę, bet buvau sugalvojęs, kad būtinai reikia naujų sportbačių ir naujų kelnių. todėl vis tempiau ir tempiau.
nors, tiesą sakant, žinojau, kad viskas taip ir bus. žinojau, kad ateis ta diena, kai suprasiu, kad ta diena atėjo. ir va šiandien paprasčiausiai grįžau namo, sugrūdau senąją aprangą į kuprinę ir nuvažiavau tiesiai į klubą.
viskas panašiai kaip ir pirmą kartą, tik aš jau nebekreipiu dėmesio. man px, kad persirengiant tikrai tikrai visi įtartinai žiopso į mano kostiumą, baltus maršinius ir raudoną šlipselį. dzin, kad mano pilvas gal ir didžiausias ir labiausiai matosi per, galbūt, siaurokus marškinėlius. ir nebebijau, kad devintokai kilnoja trigubai didesnius hantelius, nei beveik dvigubai vyresnis aš.  cha!

šiknastumdis

uha!
ar pastebėjote, kaip smagu atlikti darbus keliomis dienomis anksčiau, nei esi įsipareigojęs?
todėl net nelaukęs dedlaino, penktadienį po darbų nuėjau į sporto salę. oj, kaip miela. jau buvau pamiršęs tą muziką, tą kvapą ir tuos snukučius. šiaip niekas nepasikeitė per pusantro mėnesio. tik gal šiek tiek padaugėjo stumdymosi šiknomis persirengimo kambarėlyje – nežinia kodėl orams vėstant sportuotojų daugėja. šiuo klausimu vertėtų pasidomėti socialiniams darbuotojams. na o aš kaip pasiutęs kibau į geležis, labai smagiai vienu, na gerai, trimis, atsikvėpimais atlikau visus pratimus ir su kvailoka poorgazmine šypsena išėjau namo.

o jeigu rimtai, tai nebuvau aš štanginėje nei penktadienį nei pirmadienį. BLT! fui, kaip gėda.

poilsis

nuo 2009 08 25 iki šiandien nepakėliau nei vieno hantelio. šiandien irgi nepakėliau. net štanginėje nebuvau. bet daug apie tai galvojau. ypač plempdamas alų ir kimšdamas karbonadus.
jau jaučiu, kaip po oda krūpčioja treniruoklių pasiilgę raumenys, įsivaizduoju krūtinę pilną prakaito, geležies ir dezodoranto kvapo ir žinau, kad nuo pirmadienio grįžtu į salę. palinkėkite sėkmės.
Man jos prireiks.

labas

sugalvojau dar vieną būdą, kaip sportavimą padaryti smagesniu ir komfortiškesniu – reikia su visais sveikintis. ypač su tais, kuriuos matai jau kokį penktą kartą. nebūtinai pulti spausti rankas, bet pasakyti “labas“, arba tiesiog linktelėti juk nesunku. visai kitokia atmosfera tvyro ir kitokia savijauta po to. vakar išbandžiau.
rekomenduoju.

pasaugojau

pirmadienį manęs paprašė “pasaugoti“. “pasaugoti“ reiškia pastovėti galvūgalyje kol sportininkas gulėdamas ant nugaros stumia štangą nuo krūtinės. didžiulė atsakomybė – juk jei prisispaustų tai kalčiausiais būčiau aš. atsistojau į didvyrišką pozą (kojos kiek sulenktos per kelius, kūnas pasviręs į priekį, rankos po štanga, prakaitas srūva kakta). pasiruošęs bet kurią akimirką pulti į pagalbą. taip džiaugiausi parodytu pasitikėjimu, kad mintimis nuklydau toli toli. ten kur aš stipus ir gražus bėgu saulei leidžiantis ristele paplūdimiu. o iš apačios kažkas švokščia “kelk bl.. greičiau, kelk“. pražiopsojau…

nušvitimas

šiandien viską supratau ir todėl puolu rašyti:
klube niekas niekada į mane nežiūrėjo. aš pats gaudžiau aplinkinių žvilgsnius. dėl nepasitikėjimo, dėl susirūpinimo savo išvaizda, dėl baimės, kad išjuoks, dėl gėdos, kad per mažai svorių ant mano štangos. aš pats į visus spoksojau ir laukiau, kada pamatysiu tai, ką bijojau pamatyti – pašaipą.
čia panašiai rašė eric berne apie “kick me“.
nušvisti man padėjo dvi merginos. joms šiandien buvo pirma diena. jos žvalgėsi ir gūžėsi, ir bijojo, ir nepasitikėjo lygiai kaip aš. ačiū jums, mergaitės!
tik jūsų dėka supratau, kad bijojau pats savęs.

atgal į realybę

uh. ačiū jums, gerbiamieji skaitytojai, kad kasdien lankėtės “kultūristo bloge“, rašėte laiškus ir visokiais kitais (kartais, patikėkite, drastiškais) būdais bandėte sužinoti kaip sekasi jūsų nuoširdžiam sporto salės lankytojui.
tfu. ką aš čia. atsiprašau.
taigi taigi. nerašiau, nes nebuvo ką rašyti. į mano sportus įsisuko rutina, kuri, kaip ne vienas iš jūsų be jokios abejonės žino, išskiria net poras, atšokusias pačias gražiausias vestuves. ne ne, neišsigąskite – aš vis dar sportuoju, tačiau kol kas jokių pastebimų kūno pokyčių nepastebiu.
neįsivaizduoju, kas gali būti dėl to kaltas:
ar tai, kad valgau bet kada ir bet kaip, o kartais ir visai pamirštu;
ar tai, kad savaitgaliais nevengiu vieno/antro/trečio/ketvirto/penkto/nebeprisimenu bokalo/taurės/taurelės/kibiro;
ar tai, kad mano tokie genai gal…

bet užtat yra kitokių pokyčių: dirbu labai produktyviai (ketvirčio planą darbe įvykdžiau per du mėnesius); protas veikia žaibiškai ir tiksliai (prigalvoju visokių neįtikinėčiausių dalykų, kartais net labai juokingų); mylimoji ėmė skųstis, kad manęs vis nėra vakarais; atėjo vasara.
dėl šių priežasčių nusistatau sau naują ataskaitinį laikotarpį – tris mėnesius – ir sportuoju toliau. bet jei ir vėl nesimatys mano raumenų, tai tada nežinau, ką reikės daryti.
p.s. vis dar nesiprausiu duše su kitais vyrais. gal tai irgi turi įtakos?..

žvilgsnis sporto salėje gali būti trejopas: nuolankus, ramus ir agresvus. sportuotojai žymiai daugiau laiko praleidžia vaikštinėdami šen bei ten ir ilsindami raumenis, negu prie treniruoklių. štai kodėl laiko žvalgymuisi yra pakankamai. ar įsivaizduojate, kokiu žvilgsniu nužvelgia aplinkinius atletas, ką tik iškėlęs dideliausią štangą
? o dabar įsivaizduokite, kaip nuleidęs galvą atsargiai apsidairo tas, kuris daro pratimus įsikibęs į lengviausią hantelį.
būtent pagal žvilgsnį galima atskirti pradedančiuosius, tikrus atletus ir pamaivas. ateikite į salę ir įsitikinksite. gerai, kad visi jie nepavojingi.
o aš sportuoju šypsodamasis (viduje, aišku) – gera kilnoti vis sunkesnius svarmenis ir jausti, kad su kiekviena treniruote jėga didėja ir didėja. gaila tik, kad veidrodyje jokių ryškesnių pasikeitimų nerandu.
beje per šią savaitę gavau du komplimentus: “apsikirpai?, toks atjaunėjęs atrodai“ ir “ar sukūdai, ar kas čia tau“. nei kirpausi, nei sukūdau. bet malonu.

bl

fui, kaip šiandien buvo sunku. vakar du sykius sočiai papietavau. nežinau, kaip čia taip man pavyko, bet į treniruotę nebenuėjau. užtat šiandien ryte sportavau. labai blogai jaučiausi. viskas buvo labai sunku, nors dariau net su mažesniais svoriais negu anksčiau. prakaitas tekėjo kaip sysiukas, o širdis kalatojosi visai prie pat kaklo. fefefe. buvau jau sugalvojęs viską mest ir eit namo, bet išgirdau per radiją sašason verkšlenimą ir nusprendžiau dar pasikankinti (abiem prasmėmis).
beje, po treniruotės niekada nesiprausiu klube (dušas – toks didelis kambarys su penkiais kranais ir be jokių pertvarų), o mikliai persirengiu ir skubu automobiliu namo. užknisa mane tie plikakiaušiai atletai duše ir persirengimo kambary – bijau atsukti jiems nugarą, o ką jau kalbėti apie maudymasi šalia. aš, aišku, norėčiau, kad jie būtų visai be kiaušų – turėčiau bent šiokią tokią persvarą.
et.

vakarai

pirmadienį ir šiandien treniravausi. smagiau negu pačioje pradžioje. daugumą pratimų jau moku, o be to įsigudrinau sportuoti vakare prieš uždarymą, tai ir sportininkų nelabai daug bebūna. aišku aš ne vienas toks gudrus – vakarais sporto klube susirenka daug tokių, kuriems atseit vakarais yra patogiau. netiesa, iš tikrųjų mes slepiamės nuo raumeningųjų. o dar tikriau – patys nuo savęs. tai vat ir sportuojam sau vakarais visi kartu: senukai, moterytės, visokie pilvūzai ir aš. aš tikriausiai įsipaišau į “visokius pilvūzus“.
beje, valgau amino rūgščių tabletes. sako, kad padeda atsigauti po treniruočių, auga raumenys, didėja jėga ir atsiranda energijos. po 8-10 per dieną varau.
raumenys dar neužaugo, bet nebeskauda taip baisiai kaip pradžioje, o be to pasidariau žymiai žvalesnis ir žvitresnis darbe/namie/automobilyje/prie kompo/su knyga rankoje/vonioj. nežinau ar tai susiję su sportu, ar su tabletėmis, ar su mėnulio jaunatimi, bet man patinka.